Ieškanti paslėptų seserų (1)

– Iš to, ką apie Jus skaičiau prieš interviu, susidaro įspūdis, kad pagrindinė Jūsų domėjimosi sritis – XIX a. filosofija ir praktika. O gal tyrinėti seserystę Jus motyvuoja šiandieninės moterų politinės mobilizacijos problemos?

– Taip, šiuolaikiniai procesai svarbu, nes tyrimai padeda suprasti pasaulį, kuriame gyvename. Man svarbu kurti šiuos ryšius, prabilti platesnei publikai. Tačiau mano tyrimai prasidėjo nuo klausimų apie brolybę. Kadangi Prancūzijoje toks svarbus revoliucijos moto „Laisvė, lygybė, brolybė“, norėjau panagrinėti pastarosios sąvokos politinę reikšmę. Norėjau geriau suprasti šią sąvoką, nes filosofai ir politikos filosofai ją mažai tyrinėja. Tada pradėjau savęs klausti: jei yra brolybė, tai ar yra ir seserystė, ir jei taip, tai kur ji? Ilgainiui supratau, kad seserystė neegzistuoja. Taigi nusprendžiau dirbti ties šia tema ir jos politine reikšme. Šiuo metu baigiu rengti savo disertaciją filosofijos mokslų srityje. Mano tiriamasis laikotarpis prasideda nuo Prancūzijos revoliucijos ir baigiasi XX a. aštuntuoju dešimtmečiu. Taigi man svarbus ne laikmetis.

– Kiek mes mokomės apie Jūsų tyrinėjamą Prancūzijos revoliuciją, brolystė turi labai svarbią reikšmę Prancūzijos politikos idealuose ir filosofijoje. Ar manote, kad dėl neaiškaus jos apibrėžimo į brolybės sąvoką galima įdėti bet kokį turinį, su kuriuo žmonės galėtų tapatintis?

– Galiu pasakyti tik tiek, kad labai negausiose studijose šia tema seserys nėra minimos – jos pamirštos. Brolybė laikoma universaliu terminu, taigi minėti seseris tarsi nebūtina – tai laikoma savaime suprantama, bet iš tiesų taip nėra. Kita analizės kryptis bando įrodyti, kad, priešingai, brolybė yra labai vyriška sąvoka, taigi „Laisvė, lygybė, brolybė“ Prancūzijos revoliucijos kontekste neša tokią žinią: brolystė – broliams, be seserų. Ne be moterų – be seserų. Tai ne tas pats.

– Galbūt galėtumėte plačiau paaiškinti skirtumą tarp moterų įtraukimo ir seserų įtraukimo į brolystę? Ar Jūsų tyrimai rodo, kad Jūsų tiriamu laikotarpiu, o galbūt ir dabar moterų solidarumas ir jų kolektyvinis veiksmas neįtraukiama į brolystę, nors individualioms moterims tarsi leidžiama vilktis iš paskos?

– Politiniu požiūriu brolio ir sesers sąvokos yra simetriškos ir lygiavertės. Šios dvi figūros byloja apie lygybę ir konkurenciją. Prancūzijos revoliucija pasitelkė kitokią figūrą – motinos. Norint, kad piliečiai būtų tarpusavyje broliški, reikalinga motina, kuri ugdytų būsimus piliečius brolystei. Taigi XIX a. pradžioje motinos vaidmuo išaugo. Bet motina nėra broliams lygiavertė figūra. Filosofiniuose tekstuose matyti, kad motina gali būti aukščiau, gali būti žemiau, bet ne lygi. Antra, seserys – daugiskaita. Tai reiškia solidarumą tarp moterų ir tik tarp jų. Moterų solidarumas – tai šis tas politiška. Brolybė norėtų įtraukti porą, o ne moterišką kolektyvą, kuris kelia baimę. Sesuo – tai netekėjusios moters figūra. Tradiciškai seserystės terminas taikomas religijoje (vienuolėms), taigi seserystė – netekėjusių moterų ryšys. Priešingai, brolybėje linkstama pabrėžti lyčių sutarimą, bet ne lygiaverčiais pagrindais ar tarp kolektyvų, o poroje.

– Ar tyrinėjate politinius moterų judėjimus?

– Kaip filosofė aš tyrinėju tekstus. Prancūzijos kontekste mažai seserystės, nes įsivaizduojama, kad brolybėje atstovaujamos abi lytys. Tai tarsi tvyro ore. Būta vien vyriškų organizacijų, bet vien moteriškų – labai nedaug, tai neįprasta. Taigi ieškau organizacijų ar idėjinių judėjimų, kurie vartotų sesers sąvoką. Net ne seserystės, nes Prancūzijoje seserystę pradėta minėti tik XX a. aštuntajame dešimtmetyje, ir jis buvo vertinys iš amerikietiškos sąvokos. Seserystė yra laikoma feministiniu terminu neigiama prasme. Nėra seserystės, gimusios be vyrų, pavyzdžių, išskyrus feministinę aštuntojo dešimtmečio seserystę. Taip yra todėl, kad feministinis judėjimas tiesiog nenorėjo dalyvauti respublikos gyvenime ir demokratiniuose procesuose. Jis norėjo pakeisti pasaulį, veikti ką nors kita, o ne integruotis į brolybę.

– Ar tai atsispindi šiandieniniame prancūzų švietime? Kiek man žinoma, respublikos dvasios ugdymas Prancūzijoje užima labai svarbią vietą. Švietimas turįs sutelkti vaikus iš įvairių socialinių sluoksnių ir regionų, išugdyti tikrais Prancūzijos piliečiais... Jis paremtas universalizmu, o kartu moko vaikus didžiuotis Prancūzijos revoliucijos laimėjimais.

– Feminizmo ir lyčių lygybės idėjos Prancūzijos visuomenėje laikoma kažkuo, kas jau pasiekta. Reikia sutikti, kad yra apytikslė lygybė. Taigi švietimas vyksta kartu abiem lytims, bet labai sunku mokytojams įrodyti, kad, nepaisant bendro mokymosi, mokymo būdai mergaičių ir berniukų netraktuoja visiškai lygiai.

– Mintis, kad lygybė jau pasiekta, - labai įdomus pastebėjimas. Ar manote, kad taip yra dėl to paties vyraujančio universalizmo, slapstančio bet kokį pasipriešinimą? O gal Prancūzijos visuomenė tiesiog moka pasidžiaugti laimėjimais ir net neprivilegijuotos grupės žvelgia į tai, kas pasiekta, o ne ko trūksta?

– Prancūziškas integracijos modelis remiasi universalizmu. Labai sunku juo suabejoti, nes Prancūzijoje jis laikomas labai svarbiu, kažkuo labai prancūzišku. Galbūt čia ir slypi bėda. Per istorijos eigą buvo labai sunku pripažinti, kad Prancūzijos revoliucija buvo labai vyriška. Moterys joje dalyvavo ir kovėsi kartu su vyrais, bet piliečiai buvo iš tikrųjų broliai. Šiandien „vyriška“ revoliucijos tapatybė pripažįstama, bet tą pasiekti buvo labai sunku. 1848 m. buvo kita revoliucija, kuri įvedė visuotinę rinkimų teisę. Mokytojai dėsto, kad pasiekta visuotinė rinkimų teisė, bet iš tiesų taip nebuvo – moterys vis dar negalėjo balsuoti. Taigi universalizmas yra vyriškas universalizmas. Taip, kaip kalboje, kai bendruoju atveju vartojama vyriška giminė.

– Jūs teigiate, kad viena revoliucingiausių seserystės žinių – lygybės reikalavimas brolystės atžvilgiu, o ne individualus įsitraukimas į „universalią” brolybę. Ar seserys meta iššūkį motinos figūrai, filosofiškai svarsto jos vyravimo klausimą?

– Per ilgą laikotarpį, kurį tyrinėju, matau daug seserystės formų. Iki feministinio judėjimo lygybės su vyrais buvo siekiama įsitraukiant į jų tinklus. Aštuntajame dešimtmetyje tikslas buvo kitas. Prancūzijos kontekste brolybė turi santykį su motinyste be seserų, taigi, kad įtrauktume seseris, reikia nustumti motinystę. Feministės turėjo laimėti daug su motinyste susijusių mūšių: dėl abortų, kontracepcijos... Buvo tikima, kad motina yra buržuazinės visuomenės pagrindas, nes ji savo nemokamu darbu namuose prisideda prie visuomenės veikimo. Seserystė rėmėsi moterų ryšių „atradimu“ ir tikėjimu, kad taip galima ką nors pakeisti. Motinystės klausimas susijęs, bet jis egzistuoja šalia seserystės klausimų.

– Ar sutiktumėte, kad moters kaip motinos įvaizdis veikia politinį ir filosofinį mąstymą apie vien moterims aktualius politikos aspektus, jų interesus ir politinę būtį iki dabar? Jei tik pripažįstama, kad tarp vyrų ir moterų padėties yra skirtumų, tai visada susiję su motinyste.

– Aštuntajame dešimtmetyje buvo daugiau mąstoma apie moterų ryšius. Jos norėjo veikti kai ką kita, nei likusi visuomenės dalis, atsisakyti rinktis tarp „universalaus“ vyriško modelio ir motinystės. Pavyzdžiui, rengdamos susirinkimus, jos vengdavo hierarchijos, nerinkdavo vadovų, todėl klestėjo netvarka, bet taip buvo išbandomos alternatyvos. Seserystėje yra šis utopijos elementas. Galbūt reikėtų jį permąstyti ir vėl išbandyti.

– Ar manote, kad šios idėjos iki šiol veikia feministinį judėjimą?

– Prancūzijoje feministiniame judėjime įvyko daug skilimų, nes nuo pat pradžių feminizmas buvo daugialypis. Priešingai nei brolystė, kuri yra pagrįsta vienove. Seserystėje viskas sudėtingiau – ne dėl to, kad moterys sudėtingesnės ar nemoka susitarti, bet todėl, kad seserystė yra kitoks mechanizmas nei neva universali brolybė. Įvykus skilimui, seserystės sąvoka buvo užmiršta. Feministės nelabai ją mėgsta, nes į ją dėta daug vilčių. Paskui sekė nesėkmė ir didelis nusivylimas. Be to, seserystės idėja buvo kritikuojama už tai, kad pamiršta ir paslepia moterų klasinius, etninius ir kitokius skirtumus.

Manau, moterų judėjimo daugialypumas yra gerai. Tai, kad esame moterys, nereiškia, kad turime galvoti vienodai, taigi feminizmas turi būti daugialypis. Prancūzijoje manoma, kad feministės nuolatos tarpusavyje konfliktuoja. Bet taip mokomasi demokratinės konfrontacijos. XIX a. seserys klausė: kodėl kai kurios moterys palaiko brolius ir kaip galime šį tą nuveikti jų labui, nes jos mūsų seserys? Seserystėje yra šis tas misionieriška.